Petras Vileišis

Petras Vileišis (1851 m. sausio 25 d. Mediniuose, Pasvalio raj. – 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje) – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas.

Gimė laisvų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. Nuo 1861 m. mokėsi Panevėžyje, 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1874 m. baigė Petrapilio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Petrapilio Kelių institutą.

1880 m. paskiriamas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą, Serpuchovo kelio ruožo viršininko padėjėju. Po metų išvyko statyti tilto per Doną. Nuo 1883 m. kovo 18 d., netoli Lietuvos, trejus metus dirbo Polesės geležinkelio pirmos eilės darbų vykdytoju, distancijos viršininku. Jam vadovaujant, per pelkes nutiesta 20 km geležinkelio, pastatytas tiltas per Pripetės upę.

1883 m. valdyba jį išsiunčia į Belgiją susipažinti su nauja geležinkelio metelinių tiltų statybos technologija, panaudojant kesonus bei tiltams perkamos geležies kokybės tikrinimo metodų. Per 8 komandiruotės mėnesius išbrokavo pusę belgų parduodamos geležies kiekio, nes ji neatitiko kokybės reikalavimų. Jis nenuolaidžiavo nes žinojo kokių katastrofiškų pasekmių tiltui gali turėti panaudotas nekokybiškas metalas. Daugelis jo pastatytų tiltų sėkmingai atlaikė laiko išbandymus.

Nuo 1885 m. pavasario Petras Vileišis paskiriamas Samaros – Ufos geležinkelio statybos ruožo viršininku ir kartu jam pavesta pastatyti tiltą per Belajos upę. 600 m ilgio tiltas per šį Kamos intaką pastatytas 1888 m. Už gerą darbą inžinierius 1889 m. apdovanotas ordinu.

1889 m. gegužės mėn. P. Vileišis paskirtas Ufos – Zlatousto geležinkelio, kurio trasa ėjo labai sudėtingu reljefu, statybos pirmosios eilės ruožo viršininku. Geležinkelis buvo nutiestas per pusantrų metų. Už tai P. Vileišiui padėką pareiškė pats Rusijos imperijos susisiekimo ministras.

Nuo 1891 m. vasaros dirbo Riazanės – Kazanės geležinkelio ruožo viršininku. Gyveno Maskvoje, Tambovo gubernijoje – Sasove ir Simbirsko gubernijoje – Alatyrėje. Tiltų atramoms įrengti ėmė naudoti kesonus. Ilgainiui pagarsėjo kaip žymus kesoninių pamatų specialistas.

Pats projektavo ir vadovavo tiltų statybos darbams per 6 upes – Oką, Pronią, Cną, Mokšą, Surą ir Kazanką. 1893–1896 m. buvo Susisiekimo ministerijos neetatiniu inžinieriumi, pakeltas rūmų patarėju. Kurį laiką gyveno Maskvoje, paskui – Petrapilyje.

1896 m. išėjo iš Susisiekimo ministerijos ir bendradarbiavo su privačiomis geležinkelių statybos bendrovėmis. Pusmetį projektavo Rygos – Pskovo geležinkelio didesnius tiltus, 1897 m. pastatė geležinį plento tiltą per Narevo upę netoli Varšuvos.

1898 m. Ukrainoje, 80 km į šiaurės vakarus nuo Lugansko, pastatė pamatus ir atramas tiltui per Šiaurės Donecą Lisičianske, per Psiolą ir Sudžią ties Belicos miesteliu Rusijoje. Statė tiltus ir Latvijoje – per Dauguvą ties Kreicburgu (Jekabpilio miesto dalis dešiniajame Dauguvos krante) ir per Lielupę Mintaujoje (Jelgavoje), Baltarusijoje – per Dneprą ties Žlobinu ir per Dauguvą Vitebske.

Mokydamasis Peterburge, subūrė lietuvių studentų būrelį, nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“ (1875–1876 m., išėjo 10 numerių), dalyvavo labdaringoje Petrapilio lietuvių bei žemaičių draugijos veikloje. 1876–1877 m., gavęs cenzūros komiteto leidimą, legaliai lotyniškomis raidėmis išleido 4 savo knygeles.

Statydamas tiltus užsidirbo nemažą kapitalą, kurio didžiąją dalį paaukojo Lietuvos reikalams. Dirbdamas Rusijoje kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius darbininkus.

Petras Vileišis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame judėjime, propagavo nacionalinio kapitalistinio ūkio vystymą, peticijomis caro valdžios pareigūnams siekė spaudos lotyniškomis raidėmis atgavimo, rūpinosi švietimu. Materialiai rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą, bendradarbiavo laikraščiuose „Varpas“ ir „Aušra“, pats rašė ir vertė knygas, susirašinėjo su užsienio spaustuvininkais, organizavo savo knygų leidimą ir platinimą. Vėliau savo darbus spausdino Mažojoje Lietuvoje Oto fon Mauderodės, Martyno Jankaus ir kitų spaustuvėse. Keli leidiniai buvo išleisti JAV. Susirašinėjo su Bulgarijoje gyvenusiu Jonu Basanavičiumi dėl jo grįžimo į Vilnių.

1900 m. grįžęs į Vilnių įsteigė mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves, 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną. Nuo 1904 m. gruodžio mėn. iki 1909 m. kovo mėn. leido pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, pats jį ir redagavo. Spaustuvėje ruošė lietuviškos spaudos surinkėjus.

1905–1906 m. pasistatė Vilniuje namus, kuriuose po jo mirties įsikūrė „Ryto“ švietimo draugija ir Lietuvių mokslo draugija. 1905 m. buvo vienas Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigėjas, nuo 1907 m. – LMD valdybos narys. Savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų leidinių.

Tačiau iš Rusijos atsivežtas kapitalas, tapęs tautinio darbo materialiniu pagrindu, išseko, nes dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija buvo nuostolingi. Teko akcinei bendrovei „Vilija“ parduoti dirbtuves, Jonui Šlapeliui – knygyną, spaustuvę.

1908 m. su šeima vėl išvažiavo uždarbiauti į Rusiją, kur vadovavo tiltų statybai. Jo padėjėju kurį laiką dirbo inžinierius Steponas Kairys.

Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, rūpinosi Lietuvos valstybės atkūrimu. Ne kartą šelpė dailės parodų bei lietuvių kalbos kursų organizavimą, mokyklų steigimą, karo metu užleido dalį savo namų Antakalnyje našlaičių prieglaudai, rėmė Petrapilyje ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą.

1921 m. vasario 17 d. grįžo į Lietuvą. Grįžo ligotas, bolševikų apiplėštas, be skatiko kišenėje. Atsivežė tik pažymas apie uždirbtas milijonines sumas, kurias jam privalėjo sumokėti Juodosios jūros geležinkelio bendrovė už atliktus inžinerinius darbus.

Kaune dirbo Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku. 1922–1923 m. buvo Lietuvos susisiekimo ministru Ernesto Galvanausko kabinete.

Tik pradėjęs eiti pareigas, susidūrė su lietuvių kalbos nemokėjusiais valdininkais, išplitusiu kyšininkavimu. Puikiai nusimanydamas apie geležinkelius, greitai suprasdavo problemų esmę, sprendimus priimdavo operatyviai, atvirai ir autoritetingai – tuo labai skyrėsi nuo kitų aukštų valdininkų.

Tačiau ministru dirbo tik 4 mėn. ir 19 dienų. Steigiamojo seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis P. Vileišį atleido jo paties prašymu. Konfliktas su Ministrų kabinetu kilo dėl jo teikimo atleisti premjero globojamą viceministrą Silvestrą Grinkevičių, aplaidžiu darbu padariusį nuostolių valstybei. Vyriausybė, norėdama sušvelninti nuoskaudą, iki gyvos galvos P. Vileišiui paskyrė pensiją, patvirtino Susisiekimo ministerijos Inžinierių tarybos pirmininku su solidžia alga, išsprendusia materialinio aprūpinimo senatvėje problemą.

Atsiliepdamas į Steigiamojo seimo paskelbtą Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, 1922 m. pradžioje P. Vileišis pareiškė savo požiūrį į pamatinius Lietuvos konstitucijos dėsnius. Dešimtyje lakoniškų skyrių ir 24 paragrafuose išdėstė savąją nepriklausomos valstybės sąrangos viziją. Lietuvą matė demokratine respublika su padalintomis valdžių galiomis, su visų piliečių lygybe prieš įstatymus, su laiduotomis svarbiausiomis žmogaus ir piliečio teisėmis.

1924 m., jam konsultuojant, Steigiamajam seimui ir Ministrų kabinetui įteiktas Telšių apskrities tarybos pareiškimas dėl Šiaulių – Telšių – Kretingos – Palangos geležinkelio magistralės tiesimo. Jai tiesti P. Vileišis buvo pasiryžęs įsteigti bendrovę, numatęs jos veiklos principus ir neatidėliotinų darbų planą. Panašiomis sąlygomis ir būdais norėjo nutiesti ir geležinkelį iš Palangos į Šventąją bei įrengti Šventosios uostą. Planų įgyvendinimas turėjo paspartinti Žemaitijos ir visos Lietuvos ekonominę raidą.

Per Užsienio reikalų ir Finansų ministerijas bandė išgauti iš Rusijos įstaigų jam priklausančią skolą, gauti Valstybės banko kreditą. Bet, nesant susitarimo tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos, prarasto uždarbio atgauti nepavyko, todėl projektai nebuvo vykdomi. Tiesa, pirmasis projektas nebuvo užmirštas ilgam – jį valstybė įgyvendino dviem etapais: 1924–1926 m. nutiesti Šiaulių – Telšių, o 1929–1932 m. – Telšių – Kretingos ruožai. Pastarojo ruožo tiesimu rūpinosi P. Vileišio sūnus – susisiekimo ministras Vytautas Vileišis.

Sukūrė keletą apsakymų, scenos vaizdelių, eilėraščių, išvertė M. Tveno, F. Bret Harto, H. Sinkevičiaus, H. K. Anderseno ir kt. rašytojų prozos kūrinių. Taip pat parašė ir išvertė apie 30 populiarių knygelių gamtos mokslų, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros, istorijos klausimais, vadovėlių. 1921 m. prancūzų kalba, o 1922 m. – lietuvių kalba išleido publicistinę brošiūrą „Lietuvių – lenkų ginčas“.

Pasirašinėjo slapyvardžiais – Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautas.

1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas suteikė lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį, 1926 m. Technikos fakultetas suteikė garbės daktaro – inžinieriaus vardą. 1924 m. Lietuvos technikų ir inžinierių draugija išrinko savo Garbės pirmininku. Už nuopelnus tėvynei Seimas 1925 m. paskyrė valstybinę pensiją.

Mirė atostogaudamas Palangoje, valstybės lėšomis palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos rūsyje. 1936 m. kovo 21 d. jo palaikai pervežti į Vilnių ir perlaidoti Vileišių šeimos kape Rasų kapinėse.

Vilniuje yra P. Vileišio gatvė.

Kitų Vilniaus gatvių pavadinimų reikšmės

Kitos gatvės Antakalnio seniūnijoje

Daugiau...